ANTANO POŠKOS BIOGRAFIJA

 

Pasvalio krašto derlinga žemė davė ne vieną žymų žmogų. Vienas iš šio krašto žymių žmonių yra keliautojas, rašytojas, publicistas, esperanto kalbos populiarintojas, vertėjas, mokslininkas, antropologas, lietuvybės puoselėtojas, gimto krašto patriotas Antanas Poška.

Gimė jis Gripkelių kaime, Saločių valsčiuje, dabartiniame Pasvalio rajone 1903 metų kovo 24 dieną (senuoju stiliumi kovo 10 dieną) Jono Paškevičiaus ir Elenos Stapulionytės-Paškevičienės šeimoje.
Antanukui einant penktus metus, tėvai jį išvežė pas senelius - Skolastiką ir Baltramiejų Stapulionius. Senelis mėgo pasakoti apie senus laikus. Vėliau A. Poška rašė: ,,Galbūt aš esu jam skolingas už tą įkvėpimą pažinti, mylėti ir suprasti senovę... troškimą viską žinoti, viską suprasti.“

1909 metais šeima persikėlė į Papievių dvarą, kur išsinuomojo vėjo malūną. Šeimoje, be Antano, augo brolis Juozapas ir sesuo Onutė.

1910 metais Antaną išvežė pas gimines į Kiemėnus – vasarą ganyti, žiemą eiti į mokyklą. Apsigyveno pas Mickienę, kuri turėjo įvairių knygų. Antanukui patiko ir ganyti, ir mokytis. Mokykloje berniukui gerai sekėsi, ten jis susidomėjo esperanto kalba.

Pirmąjį pasaulinį karą Antanas praleido gyvendamas tėvų namuose. Nuo 1916 metų ėmė aktyviai reikštis esperantininkų veikloje Saločių miestelyje. Kiek vėliau pradėjo rašyti eilėraščius, dramos vaizdelius. Su draugais ruošė vaidinimus ir juose vaidino. Pradėjo rašyti į spaudą, daug skaitė. Namiškiai nepritarė aktyviai Antano veiklai ir naktiniams jo skaitymams. Santykiai su šeimos nariais prastėjo ir tai pagreitino jo apsisprendimą palikti tėvų namus.

 

A. Poška 1921 metais persikėlė gyventi į Kauną. Ten gyvendamas rašė straipsnius, apsakymus ir siuntė juos į ,,Trimitą“ ir ,,Pavasarį“. Dirbo statybose, o nuo 1922 metų esperantininkų žurnale administratoriumi. Vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Dvidešimtmetis A. Poška dalyvauja tarptautiniuose esperantininkų kongresuose, keliauja po Europos valstybes.

Pirmoji savarankiška vieno mėnesio kelionė dviračiais po Lietuvą buvo surengta 1925 metais liepos mėnesį su trim bičiuliais. Antanas pradeda domėtis motociklais ir išsimokėtinai įsigija motociklą. 1928 metais prasidėjo kelionė aplink Baltijos jūrą per 12 valstybių. Per tą laiką Antanas daug dirba, mokosi Kauno universitete. Nuolatinė įtampa ir intensyvus gyvenimas padaro neigiamą įtaką sveikatai. Trumpam jis grįžta į tėviškę.
Grįžęs į Kauną, A. Poška susidomi antropologija ir lietuvių kilmės klausimais. Šis susidomėjimas jį paskatina ruoštis į Indiją ieškoti atsakymų į jam rūpimus klausimus.

Prasidėjo parengiamieji darbai. Viena Belgijos motociklų firma davė nemokamai motociklą su sąlyga, kad kelionės metu bus reklamuojama jos produkcija. Netrukus atsirado ir bendrakeleivis. Norą dalyvauti kelionėje pareiškė Matas Šalčius. Motociklo teko laukti iki rudens. 1929 metų lapkričio 20 dienos rytą keliautojai pajudėjo Lietuvos pasienio link. Kelionė per Vokietiją, Čekiją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją ir Graikiją vedė prie Viduržemio jūros. Europoje keliautojus globojo esperantininkai, o tarp bendrakeleivių didėjo nesutarimai. Nesulaukę Egipto vizos išplaukė į Aleksandriją. Kelionės įspūdžius A. Poška aprašė knygose ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Motociklą nuolat reikėjo remontuoti, o nesutarimai tarp bendrakeleivių didėjo. Irane A. Poška susirgo ir buvo nuvežtas į Teherano ligoninę. Ten Matas Šalčius paliko sergantį bendrakeleivį ir pardavė motociklą. Jų keliai išsiskyrė. Tik po pusės metų Poška pasiekė Bombėjų. Indijoje įstojo į Bombėjaus universitetą ir studijavo antropologiją. Dalyvavo mokslinėse ekspedicijose, mokėsi sanskrito ir indų genčių kalbų. Skelbė straipsnius Indijos ir Amerikos spaudoje.

1935 metais nutarė grįžti į Lietuvą. Kelionės metu Turkijoje buvo areštuotas ir įkalintas. Po pusės metų išleistas į Bulgariją. Ten rinko prisiminimus apie J. Basanavičių. Į Lietuvą A. Poška grįžo tik 1936 metų pabaigoje. 1937-1938 metais aktyviai dalyvavo esperantininkų veikloje. Atgavus Lietuvai Vilnių Antanas Poška persikelia gyventi į Vilnių ir prisideda prie krašto lietuvinimo, padeda kurti lietuviškas bibliotekas.

Įžengę į Lietuvą, sovietų okupantai ėmė uždarinėti kultūrines, religines, tautines organizacijas. A. Poškai prasidėjo dideli rūpesčiai: iš naikinamų bibliotekų perimti knygas ir jas sutvarkyti. Įsakyta ,,politiškai žalingas“ knygas sunaikinti, bet A. Poška stengėsi to išvengti. Pasitraukus bolševikams ir Lietuvą užėmus vokiečiams, jis liko Vilniuje ir toliau dirbo savo įkurtoje bibliotekoje. Vokiečių okupacijos metais padėjo gelbėti žydus. Po karo A. Poška važinėjo po Lietuvą ir rūpinosi bibliotekų atkūrimu.

1945 metais birželio 28 dieną A. Poška buvo suimtas, tardomas ir nuteistas 5 metams ir išvežtas į Komiją. Peržiūrėjus bylą jis buvo išsiųstas į Kazachstaną, vėliau į Kirgizijos Ošos miestą. Tremtyje parašo knygą ,,Requiem“, domisi tų kraštų kultūra.

Iš tremties grįžo tik 1959 metų vasarą. Su šeima apsigyveno Vilniuje. Daug rašė, vadovavo esperantininkų klubui, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Su G. Ilgūno šeima 1972 metais motociklu keliavo po šiaurės Kaukazą. Daug bendravo su savo krašto žmonėmis, tikslino savo biografiją, tobulino vertimus, susirašinėjo su senais bičiuliais.

Mirė Antanas Poška Vilniuje 1992 metais spalio 16 dieną. Iš gyvenimo iškeliavo įvairiapusė, kūrybinga, didelė asmenybė, žmogus, visada siekęs žinoti, pažinti. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis išliko ištikimas draugystei, buvo nepataisomas savo krašto mylėtojas.


Biografijos faktus surinko Roma Jakubonienė

 

 

Antano Poškos pasidalinta gyvenimo legenda

Jei žiūrėtumėm į pasaulį iš palydovo ir kartu su juo vis artėtumėm link mūsų Žemės, atsidurtume ten, kur gimė ir augo šios Žemės tyrinėtojas, o tiksliau antropologas, keliautojas ir esperantininkas Antanas Poška. Tai nutiko 1903 metais visai mažame kaimelyje, esančiame Pasvalio rajone. Šiame kaimelyje jis ir pradėjo savo pirmąsias keliones po pasaulio ir žmogaus pažinimą. Bet pirmiausiai jo besimezgantis smalsumas ir noras pažinti prasidėjo nuo jį supusios gamtos stebėjimų bei jos stebuklų. Dar būdamas vaikas gamtą išgyveno kaip visumą, o save jautė tos gamtos dalimi. Galbūt ta pirminė nuojauta ir skatino jį sudėti visas savo jėgas į tai, kad atskleisti tas žmogaus kaip pasaulio dalelytės paslaptis ir tuo pačiu visą jo vystymosi raidą. Jo gyvenimo pasaka jau prasideda pačioje vaikystėje vos tik žengus pirmuosius žingsnius link mokslo plačiąja prasme. Pirmiausiai meilę knygoms ir menui įkvepia jo tėvo, knygnešio, Jono Poškevičiaus rodomas pavyzdys. Tuo metu kai vyko caro priespauda, pogrindyje buvo gabenamos ir platinamos knygos, o Antanas Poška buvo tų įvykių stebėtojas ir įkvėptasis. Greičiausiai tai jam padėjo vėliau, esant karams ir tremtims, nepaisyti sunkumų ir toliau fiksuoti gyvenimo įvykius dienoraštyje. Tačiau pirmasis mokytojas, kaip pripažįsta savo autobiografinėje knygoje: „Mano gyvenimo pasaka“, buvo jo senelis Baltrukas, apie kurį jis atsiliepia štai taip: „Galbūt aš esu jam skolingas už tą įkvėpimą pažinti, mylėti ir suprasti senovę. Visa tai aš išgyvenau, perpratau tik žymiai vėliau, patekęs tarp kitų tolimų tautų, atsekdamas jų papročius ir galbūt iš jo paveldėjimą suprasti ir mylėti žmogų, neieškant jame blogio, bet priežasties, kodėl jis taip, o ne kitaip elgiasi“. Priežastis yra mokslo vinis, jo procese nuolat klausiama: kodėl arba kaip, tai- „amžinas kodeliavimas“. O klausti ir klausytis, stebėti ir stebėtis išmokstama dar vaikystėje. Greičiausiai norėdamas būti mokslininku turi likti amžinas vaikas. Pradėjęs eiti į, kaip jis tai pavadina, pirmąjį „universitetą“, mokyklą, greitai išmoksta skaityti bei rašyti lietuvių, rusų, lotynų kalbomis. Mokėsi atmintinai lotyniškas psalmes, Robinzono Kruzo nuotykius. Ir mokykloje, už dieviškųjų ir religingųjų tekstų mokėjimą mintinai, buvo vaikų pramintas „mamutės kunigu“. Kadangi buvo labai smalsus ir imlus, viską išmokdavo greičiau ir daugiau nei patys mokytojai. Todėl pamokose daugiau laiko skirdavo visokioms išdaigoms nei aklam žinių kalimui. Pirmasis jo susidūrimas su esperanto kalba prasidėjo tuomet, kai jis paprašė savo dėdės Antano Rūdžio padovanoti mokytojo Stasio Tijūnaičio parašytą „Tarptautinės esperanto kalbos vadovėlį“. Mokėdamas jau keletą kalbų neturėjo sunkumų išmokti ir šią, tarptautinę, dirbtinę kalbą. Prasidėjus Pirmojo Pasaulionio karo neramumams ir įsiveržus vokiečiams į Gripkelių kaimą, žandaras, tikrindamas Paškevičių malūną, kad nebūtų malama be leidimo, pastebėjo Antano Poškos esperanto vadovėlį ir jį pradėjo kalbinti esperantiškai. Pažadėjo daugiau duoti knygų esperanto kalba ir pasiūlė susisiekti su Berlyno esperantininkų punktu. Štai šis lemtingas atsitiktinumas jį ir nuvedė pasaulietiniu keliu. Parašęs Berlyno esperantininkams sulaukė iš jų atsakymo ir pagalbos toliau gilinantis į šią kalbą. Jo noras mokytis ir kaupti žinias buvo begalinis, tačiau turėjo nemažai laiko praleisti gyvulių ganyklose ir tėvų ūkyje. Tik pasitaikius progai griebdavo knygą ir pamiršdavo visus kasdienius darbus, įsigyvendavo į mokslo bei pažinimo pasaulį. Galima sakyti, kad ir esperanto kalba bei susirašinėjimai su esperantininkais jį pastūmėjo į tą platesnį ir dar kol kas neatrastą pasaulį. Pati pirmoji jo kelionė buvo nuo Gripkelių kaimelio iki Panevėžio, kai buvo kviečiami vyrai į karo komendantūrą. Tie įveikti 60 km, kaip jis pats sako: „sužadino norą pamatyti pasaulį“. Taigi nuo to karto jam jau nebepakako keliauti ir pažinti knygose, jis tai norėjo iš tiesų patirti. Jo galutinį apsisprendimą išvykti mokytis nulėmė nesutarimas dėl mokslų su tėvais. Ir motinai sudeginus iš Vaškų pavasarininkų knygyno pasiskolintas knygas, jis tvirtai pasiryžo iškeliauti mokytis į Kauną, kur ketino apsistoti pas savo tetą Rozaliją. Kaune įstojo į „Pavasario“ vakarinę gimnaziją suaugusiems. Jau tada jis pasižymėjo ta savybe, kuri reikalinga galvojančiai, ieškančiai ir siekiančiai kažko naujo asmenybei. Laikydamas pirmąjį savo egzaminą nesuprato, ko iš jo norima, todėl į pateiktus klausimus atsakinėjo ne iš knygų, o taip kaip jam pačiam atrodė. Buvo mąstytojas bei ieškotojas ir jokiu būdu nepasitenkindavo vieninteliu atsakymu, randamu vadovėlyje. Mokslai Kaune buvo nelengvi dėl prastų mokymosi sąlygų: tai nešildomas belangis rūsys, tai kraustymasis iš Visockio buto kambarių į šaltą palėpę, tai persikėlimas iš palėpės į koridorių, kur jis turėjo nakvoti su dar dviem savo mokslo draugais. Tačiau sunkios aplinkinės sąlygos jo nuomonės apie atkaklų žinių kaupimą nepakeitė. Jo smalsumas ir puikus gebėjimas daug ką atsiminti neliko nepastebėtas ir mokytojų. O aktyvi veikla esperantininkų tarpe jam garantavo didžiąją ir pirmąją kelionę po Europą, o tiksliau į Pasaulinį esperantininkų kongresą Niurnberge, pietų Vokietijos mieste. Po šios kelionės grįžęs į Lietuvą toliau tęsė esperantininko veiklą ir viename susirinkime susipažino su kunigėliu iš Žemaitijos. O šis jam pasiūlė jį palydėti iki Romos. Prisiminęs, kokia žavinga kelionė buvo iki Niurnbergo, jis nedvejodamas sutiko. Kaip Antanas Poška prisimena: „vos pravažiavus Lietuvos sieną, mano kunigėlis nusivilko sutaną ir „virto“ į linksmą seniuką turistą“. Rodos, iškeliavimas už savo šalies sienos ribų, nuima ir nuo asmenybės ribas ir susivaržymus. Tuos susivaržymus nuėmė ir pačiam Antanui Poškai. Grįžęs į Lietuvą, vasaros atostogų metu, suorganizavo su Česlonu Kaunu, A. Bučmiu kelionę dviračiais po Lietuvą tik su sportinėmis kelnaitėmis. Tuo metu toks jų iššūkis sukėlė ne mažai pasipiktinimo, o jiems patiems – juoko. Atsiradus radijo stočiai Kaune „Lietuvos radijas“ ir esperantininkai gavo savo laiką eteryje. Pačiai pirmajai laidai buvo kviečiami įvairių užsienių kalbų atstovai, nes visgi tuo metu radijas buvo pagrindinis laidininkas su pasauliu. Susirgus seniausiam esperantininkui Aleksandrui Dambrauskui, vietoj jo, kad pasveikintų visus esperantininkus, buvo pakviestas Antanas Poška. Nuo to laiko jis tapo radijo laidos esperanto kalba vedėju. Būdavo užduodami įvairūs klausimai, tarp jų ir moksliniai. Būtent tada jis ir susidūrė su dar neištyrinėtu, bet pasaulyje labai nagrinėjamu lietuvių ir arijiečių indų giminystės klausimu. Dalyvavimas šioje radijo laidoje Antanai Poškai suteikė galimybę susipažinti su esperantais iš visos Europos ir jam kilo noras nedelsiant juos visus aplankyti ne kuo kitu, o motociklu. Susitaupęs ir pasiskolinęs pinigų nusipirko motociklą ir iškeliavo maršrutu: Ryga- Talinas- Helsinkis-Petsarno- Stokholmas- Kopenhaga- Amsterdamas- Briuselis- Lježas.
Dvidešimt trejų metų įstojo į Žemės ūkio fakultetą, o pastarąjį netrukus perkėlė į Dotnuvą. Antanas Poška nenorėjo skirtis su studijų miestu Kaunu, todėl perėjo į Medicinos fakultetą. Nuo tada jis ir susidomėjo pačiu antropologijos mokslu ir dar kartą susidūrė su trūkumu besidominčių apie indų ir lietuvių giminingumą. Apie tai jis rašo: „gėda tik, kad neatsirado nė vieno lietuvio, kuris būtų ta problema susidomėjęs. Taigi tą klausimą spręsti tenka man, nukeliavus į Indiją“. Keliauti į Indiją pasiryžo motociklu. O jį gavo nemokamai kaip paramą iš „FN“ firmos Belgijoje su sąlyga, kad reklamuotų jų fabriką. Iš to paties fabriko jis pirko motociklą ir kelionei po Europą. Susisiekė ir su visos Europos bei tos pačios Indijos esperantinkais, o iš Bombėjaus gavo sutikimą priimti studijuoti indų ir lietuvių giminystę. Tik vieną kartą suabejojo, bet visgi išvyko kartu su bendrakeleiviu Matu Šalčiumi per Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Graikiją, Turkiją, Iraką, Iraną bei Afganistaną. Antanas Poška savo atsiminimuose labai šiltai atsimena Indiją, Bombėjos universitetą bei jo žmones. Ir grįžus į Lietuvą, patekus į Antrojo pasaulinio karo gniaužtus, jam atsiminimai apie tą šalį teikė paguodą bei stiprybę toliau ieškoti, domėtis, pažinti nepaisant, kokios būtų sunkios gyvenimo sąlygos. Net ir būdamas ištremtas jis daugiausiai žiūrėjo į tas šalis bei žmones, ne tremtinio akimis, bet antropologo, mokslininko, tyrinėtojo akimis. Dėka Antano Poškos neišsenkančio atkaklumo bei stiprybės, dabar mes turime jo prisiminimus dienoraščiuose. Jis rašydavo kiekvieną savo pastebėjimą ant bet kokių popierėlių, kad tik liktų ateičiai, kad tik būtų ką savo tėvynei atiduoti. Tuo tarpu kai kiti tremtinių kalėjimuose sukdavosi sau iš popierėlių papirosus, jis juos panaudodavo tam, kad užrašyti, kad neturėti vien sau, kad pasidalinti savo atradimais su kitais. Ir dabar mes turime Antano Poškos pasidalintą gyvenimo legendą, kuria, 110 gimimo metinių proga, vėl bus pasidalinta.
(Citatos iš Antano Poškos knygos „Mano gyvenimo pasaka“)